Mt 5, 17-19 („Įstatymas ir Pranašai“)

(Jėzus kalbėjo:) ¹⁷ „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. ¹⁸ Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. ¹⁹ Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“.

Jėzus gali atrodyti maištininku ir taisyklių laužytoju. Yra nuomonių, laikančių Jį revoliucionieriumi. Tačiau Jėzus atėjo ne panaikinti Dievo įstatymo ir Pranašų, bet jų įgyvendinti. Jėzus laužo neteisingą žmonių supratimą, kuris iškelia Įstatymo raidę aukščiau asmens ir jo meilės, Jis priekaištauja Rašto aiškintojams ir fariziejams, kurie priemones supainiojo su tikslu ir jas iškėlė į centrą. Todėl žvelgdami paviršutiniškai arba aklai įsikibę žmonių taisyklių, galime suklysti, kaip klydo ir fariziejai, ir pamanyti, jog Jėzus laužo Dievo įstatymą. Tačiau, pats Jėzus ir yra Įstatymas ir Pranašai.

Dėl savo ribotumo ir baimių įsikimbame į taisyklių laikymąsi ir pametame jų tikrąją prasmę. Daug saugiau jaučiamės aklai laikydamiesi aiškių taisyklių ką galima, o ko negalima daryti. Apribojame save ir bijome laisvai kvėpuoti, nes sudedame savo viltis ir išgelbėjimą į taisykles, kurios, mums atrodo, suteikia išganymą. Fariziejai turėjo daugybę elgesio taisyklių, kurių laikymasis jiems buvo jų šventumo įrodymas. O iš tiesų tai buvo jų puikybės priežastimi, tai darė juos teisiais jų pačių akyse. Jie iš aukšto žvelgė ir teisė kitus, kaip antai fariziejus iš palyginimo apie fariziejaus ir muitininko maldą:  „Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18,11).

Šiandien taip pat esame pavojuje tapti tokiais teisiančiais kitus fariziejais. Ypač jeigu esame įsišakniję bažnyčioje ir dalyvaujame apeigose, puikiai jas pažįstame. Kiti žmonės, kuriuos laikome nusidėjėliais, kurie nežino kaip reikia melstis, mums gali atrodyti prastesni ir neverti Dievo. Arba, jeigu matome kitus besimeldžiančius kitaip negu įprasta mūsų aplinkoje, laikome juos klystančiais ir neteisiais. Tai labai jautru ir lyginant save su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, čia jau lengva kitus nuteisti ir laikyti eretikais, klaidatikiais.

Tačiau Dievas žvelgia į žmonių širdis, jam nesvarbu kaip gerai aš laikausi nustatytų taisyklių, Jam svarbu kaip aš vykdau pagrindinį Jo įsakymą – Meilės įsakymą. „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“(Mt 7,12).  

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad išlaisvina mus nuo aklo prisirišimo prie įstatymo raidės.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nelaužyčiau Jo įsakymų, bet nuolankiai juos vykdyčiau.