Mt 5, 13-16 („Šviesa pasauliui“)

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ¹³ „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. ¹⁴ Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. ¹⁵ Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. ¹⁶ Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.

Pasaulis pažįsta Dievą, pažįsta Jėzų iš Jo mokinių. Būti žemės druska reiškia suteikti pasauliui skonį. Gamindami patiekalus druskos dedame vos žiupsnelį, tačiau ji yra svarbiausias ingredientas, be jos patiekalas yra beskonis, o ji padeda išryškinti jame glūdinčių skonių įvairovę. Lygiai taip ir krikščionių, iš tiesų gyvenančių Evangelija, tėra tik žiupsnelis, tačiau jis atlieka labai svarbų vaidmenį. Būti druska reiškia iš esmės skirtis nuo pasaulio, išlaikyti sūrumą – tai nepasiduoti pasaulio įtakai, neįsitraukti į kompromisus su sąžine, nepasiduoti ir nepateisinti nuodėmės, nenuolaidžiauti tiesai dėl „ramaus“ gyvenimo ir neplaukti pasroviui. Krikščionis turi save suvokti kaip kažką visiškai kito negu pasaulis, tačiau tuo pačiu ir kaip labai svarbią pasaulio dalį, nes kaip druska padeda pažinti patiekalų skonius, tai ir krikščionys gali atskleisti Dievo numatytą tikrąjį pasaulio skonį.

Būti pasaulio šviesa, tai rodyti kelią, šviesa apšviečia ir padaro matoma mūsų aplinką. Tamsoje glūdi baimė, nežinia, nepasitikėjimas. Krikščionis yra apšviestas Kristaus, jame nėra tamsos ir nieko paslėpto, tik tada jis gali šviesti kitiems. Ne pats žibintas apšviečia kambarį, bet ugnis, kuria jis dega. Tik visiškai užsidegę Kristumi galime būti tais žibintais ir šviesti pasauliui. Tai nėra lengvas kelias, nes turime suvokti, jog degdami sudegsime, turime leistis sudeginami Kristaus ugnies, kad Jis šviestų mumyse. Kaip savo užrašuose rašė palaimintasis Jurgis Matulaitis: „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios“. Ir kad kartu su šventuoju Jonu Krikštytoju apie Kristų galėtume tarti: „Jam skirta augti, o man mažėti“ (Jn 3,30). Tapę pasaulio šviesa, ne iš savęs, bet iš Dievo, būsime Jo dalimi ir būsimajame gyvenime, kur „nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22,5).

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad atėjo į mano gyvenimą ir apšvietė mano tamsybes.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad pajėgčiau tapti žemės druska ir pasaulio šviesa.