Mt 7, 21-29

²¹ „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. ²² Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' ²³ Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'

²⁴ Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. ²⁵ Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. ²⁶ Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.²⁷ Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

²⁸ Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, ²⁹ nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.

Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę – bauginantys Viešpaties žodžiai. Čia pat Jėzus paaiškina, jog tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, įeis į Dangaus karalystę. Čia galima būtų įžvelgti skirtumą tarp Tėvo valios ir mūsų pačių valios. Dažnai Dievą norime padaryti savo valios vykdymo „pagalbininku“. Naudojamės Jo vardu, norėdami pagerinti sau gyvenimą, pasukti jį tokia linkme, kokia mums patogu. Tačiau čia pat nekreipiame dėmesio į Jo valią. O kokia gi yra Tėvo valia? Kaip ją atpažinti? Evangelija yra raktas į Dievo valios pažinimą. Jėzaus gyvenimas ir mokymas yra Tėvo valios išpildymas. Todėl Jėzus ir sako palyginime apie namus pasistačiusius žmones: kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. (Čia reikia atkreipti dėmesį, jog Jėzus kalba ne apie šias dvi eilutes, tačiau apie pastarosiomis dienomis mūsų skaitytą Kalno pamokslą, Mato 6-7 skyrius). Statytis savo namą ant uolos, tai reiškia gyventi Evangelija, stengtis savo gyvenimą perkeisti pagal Kalno pamokslą, stengtis vykdyti Jėzaus žodžius ir galiausiai taip, kaip Jis melsdamasis Alyvų kalne, kuomet artėjant kančios valandai ištarė: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22,42), priimti Tėvo valią, net jeigu ji prieštarauja mūsų pačių valiai. Tai nėra lengva užduotis, mes esame įtakojami daugelio dalykų: aplinkos, visuomenės, atsakomybių, kitų nuomonės, savo įpročių, baimių ir galiausiai savo valios. Pasiryždami vykdyti Tėvo valią, pradedame save pažinti ir atpažinti visas kliūtis, kurias turime. Tai lyg svogūno lupimas - turime atsidengti ir nusilupti sluoksnį po sluoksnio, kol pasiekiame savo šerdį, tikrą ir visiškai atvirą. Tik tuomet galėsime visiškai atsiduoti Dievo valiai, kai nebeliks visų apsauginių sluoksnių. Tokia yra tikėjimo kelionė, tai užtrunka ir Viešpats tai žino. Mes negalime to padaryti be Jo pagalbos. Tačiau pirmas žingsnis, kurį turime žengti būtent mes, o ne kas kitas – pasiryžti vykdyti Tėvo valią.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Kalno pamokslą ir Jo žodį, kuris yra uola, ant kurios turiu statyti savo gyvenimą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau vis labiau vykdyti Jo valią.