Lk 15, 3-7 (Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė)

³ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: ⁴ „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! ⁵ Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ⁶ ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' ⁷ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

Jėzus atėjo šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Palyginimas apie 99 teisiąsias avis ir vieną paklydusią, dažnai priimamas kaip nusidėjėlio sugrąžinimas į Bažnyčią. Tačiau girdėdamį žodį nusidėjėlis, dažniausiai jame matome kažkokį blogietį, girtuoklį, paleistuvį, vagį ar žudiką, kuris nieko kito ir neveikia tik nusideda. Todėl, geriausiu atveju, galime save matyti tos paklydusios avies kailyje, jeigu esame, taip vadinami konvertitai, arba atsivertę į tikėjimą – prieš atsivertimą buvau nusidėjėlis, o po atsivertimo prisijungiau prie tų 99 teisiųjų. Viskas, toliau gyvename ramiai.

Tačiau palyginime sakoma kiek kitaip. Ganytojas jau turėjo šimtą avių. O ne: ganytojas turėjo 99 ir nuėjo paieškoti dar vienos, kad būtų lygus skaičius. Ne, jis turėjo šimtą avių. Ir viena nuklydo. Tai reiškia, kad viena iš gerųjų avių nusidėjo, paklydo, atkrito nuo tikėjimo. Nusidėjėlis yra tas, kuris nusidėjo ir nusigręžė nuo Dievo, paklydo ir vaikšto tamsoje, nerasdamas kelio atgal. Būtent dėl to Gerasis Ganytojas turi eiti jo ieškoti. Na, o žiūrint iš tokios pozicijos, pasidaro aišku, kad kiekvienas iš mūsų karts nuo karto tampame ta viena avele, kuri paklysta. Tiesą pasakius, dažniau paklystame negu liekame kaimenėje. Todėl tas Gerasis Ganytojas nenuilsdamas ir ieško mūsų su žiburiu, tai vieno, tai kito, tai vienur, tai kitur.

Iš čia ir Švenčiausioji Jėzaus Širdis – kuri nepailsta mūsų ieškoti, napavargsta mūsų klaidžiojančių mylėti ir nuolat atleisti mūsų paklydimus.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad eina manęs ieškoti kas kartą kai paklystu.

Šiandien prašysiu Dievo, kad nepaliktų manęs klaidžiojančio tamsoje, kai vėl paklysiu.