Mk 16, 15-20 (Šv. ap. Morkus, evangelistas)

¹⁵ Ir jis tarė jiems (savo mokiniams): „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.¹⁶ Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.¹⁷ Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ¹⁸ ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. ¹⁹ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. ²⁰ O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.

Kad būtume išgelbėti reikia dviejų būtinų dalykų: kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas. Svarbesnis iš jų yra tikėjiimas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai. Tokių ženklų, kuriuos išvardina Viešpats, sunku sutikti mūsų kasdienybėje. Kodėl? Tiesmukiausiais atsakymas būtų: nes silpnai tikime. Tačiau ar iš tiesų tų ženklų nėra? Žinoma, jog jie yra, ir šiandien vyksta Bažnyčioje. Egzorcistai iš tiesų išvarinėja demonus, žmonės meldžiasi ir kalba įvairiomis kalbomis (tai ne užsienio kalbos, kurias išmokstame), Šventoji Dvasia įgalina prabilti kalbomis besimeldžiantiems su Ja. Kiek žmonių apsaugomi nuo įvairiausių nelaimių, tai ne tik gyvačių įkandimai ar mirštamieji nuodai, juk gerai patyrinėję galime pastebėti savo gyvenime, kaip mus ar mūsų artimuosius apsaugojo Viešpaties ranka. Štai, pavyzdžiui, mirštantys nuo alkoholio ar narkotikų nuodų priklausomybės išgyja ir nemiršta, o sugrįžta į gyvenimą. Įvairiomis ligomis sergantys meldžiasi, prašydami išgijimo, ir pasveiksta, nebūtinai tai įvyksta tą pačią akimirką ar staiga, nors būna ir taip. Viešpats tai daro įvairiausiais būdais, atsiųsdamas pagalbą per kitus žmones, kuomet jau nelieka vilties (ir tai nėra būrėjų ar ekstrasensų pagalba!), padeda atrasti vaistus, kurių anksčiau nežinojome ir panašiai. Tokių ženklų labai daug pastebime ir matome atsivertimo metu ir tuoj pat po jo. Vėliau „suaugame“, mūsų įkarštis atvėsta, į tikėjimo gyvenimą ateina rutina ir pasidarome ne tokie jautrūs ženklams. Ne visus ženklus pastebime, o tikėjiimas pasidaro racionalus. Būtent apie šią sritį Viešpats ir sako: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18,3). Vaikai visiškai pasitiki, kai jie meldžiasi, jie jau tiki, kad taip ir yra, kaip jie meldžiasi. Todėl vaikų maldos tokios galingos, todėl Viešpats ir mums juos stato pavyzdžiu. Dėl jų visiško pasitikėjimo Dievu. Taigi, mūsų tikėjimas turi pasidaryti kaip vaikų, tačiau jo nereikia supainioti su Dievo pažinimu, kuriame nuolat turime augti ir tapti suaugusiais. Apie tai apaštalas Paulius rašė: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13,11). Tikėjimas (šidimi) ir pažinimas (protu) yra lyg dvi kojos, kuriomis einame pas Viešpatį, jos abi skirtingos, bet abi labai svarbios, nes viena koja eiti neįmanoma. Kad būtume išgelbėti pakanka tikėjimo, tačiau kad nepasiliktume prie tikėjimo vartų, o žengtume giliau į Viešpaties sodą, turime eiti abejomis kojomis.

Šiandien dėkosiu Dievui už tikėjimo malonę.

Šiandien prašysiu Viešpaties malonės, kad pasitikėčiau Juo kaip vaikas, bet vis labiau bręsčiau Dievo pažinime.