Jn 6, 30-35

³⁰ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? ³¹ Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“. ³² Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. ³³ Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.  

³⁴ Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“³⁵ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

Žmonės susirūpinę savo žemiškuoju gyvenimu, ieško žemiškos duonos. Jiems sunku atpažinti ženklus, kuriuos Jėzus jau padarė. Rūpestis kasdieniniais dalykais, savo gerbūviu ir netolima ateitimi, trukdo pakelti galvas į Dievą ir atpažinti Jėzų. Jie klausia, kokį ženklą dar Jis padarys. Mes dažnai esame lyg kurmiai, panirę į žemiškus dalykus, ir nesugebame išlysti iš po žemių. Baimė dėl ateities, dėl duonos kąsnio, darbo, pinigų ir kitų dalykų mus padaro aklais. Net tikintys Dievu dažnai sako: „aš tikiu į Dievą, bet man reikia (pra/iš)gyventi“. Atrodo, jeigu gautume duonos, kaip žydų tauta dykumoje, mums pakaktų. Tačiau Jėzus veda mus toliau, Jis kalba apie duoną, kurią Dievas siunčia iš dangaus ir kuri duoda pasauliui gyvybę. Ne ta duona, kuri palaiko gyvybę, bet Duona, kuri duoda gyvybę. Tik supratę, kad svarbu ne maistas, palaikantis mūsų gyvybę, o pati gyvybė, galime prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“. O Jėzaus atsakymas paprastas ir vienareikšmis: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad duoda man gyvybę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad labiau rūpinčiausi priimti Dangiškąją duoną.