Jn 6, 22-29

²² Minia, buvusi anoje pusėje, matė, kad ten tebuvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. ²³ Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę Viešpaties palaimintos duonos. ²⁴ Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. ²⁵ Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ ²⁶ O Jėzus prabilo į juos:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

jūs ieškote manęs ne todėl,

kad esate matę ženklų,

bet kad prisivalgėte duonos lig soties.

²⁷ Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,

bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!

Jo duos jums Žmogaus Sūnus,

kurį Tėvas – Dievas savo

antspaudu yra pažymėjęs“.

²⁸ Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ ²⁹ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.

Dėl ko ieškome Jėzaus? Kartais susidarome įspūdį, jog tikėjimas laiduos gerą gyvenimą, kad sekimas Jėzumi išspręs mūsų problemas ir jų daugiau nebeturėsime. Mes norime susitvarkyti savo gyvenimą, kad jis būtų patogus ir be rūpesčių. Kad turėtume duonos lig soties. Dažnai girdime žmonių liudijimus, kaip jų gyvenimas buvo perkeistas ir iš sunkaus, pilno įvairių blogybių, jis virto geru ir laimingu. Tai tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad Jėzus pamaitino minią, padaugindamas duoną. Tačiau susidarome klaidingą nuomonę, jog būtent tai ir yra esmė. Iš tiesų, tai tik padariniai, tai tik sekimo Jėzumi pasekmė, kuri nebūtinai yra tokia. Iš tiesų esmė yra ne šio gyvenimo kokybės pagerinimas, o pats santykis su Dievu. Šis santykis apima viską – gyvenimą čia, žemėje, ir amžinąjį gyvenimą. Tai šis santykis mus keičia, mes pasidarome kitokie, kitaip reaguojame į aplinką, į problemas ir į sunkumus. Tai šis santykis yra mūsų laimės laidas. Gyvenimas, kaip toks, nesikeičia, problemos nedingsta, mes ir toliau liekame pažeidžiami, mus ir toliau užklumpa ligos, nelaimės, mes liekame nuodėmingi ir mirtingi. Dar daugiau, mums reikia nešti kryžių ir mūsų laukia persekiojimai. Jėzus nežadėjo lengvo gyvenimo:  „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: 'Tarnas ne didesnis už šeimininką!' Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų“ (Jn 15,20). Taigi, krikščionybė nėra maginė religija, kurią praktikuojant, gerai ir patogiai gyvensime. Tai yra kai kas žymiai daugiau. Visų pirma krikščionis - tai Dievo vaikas, Jėzaus draugas, Dangaus karalystės paveldėtojas. Santykis, kuris užsimezga tarp Jėzaus ir Jį tikinčiojo, yra svarbiausias elementas šiame nuotykyje. Jo dėka galime pakelti ir kitaip pažvelgti į gyvenimą ir į jo sunkumus bei problemas. Šventosios Dvasios, veikiančios krikščionyje, dėka galime džiaugtis gyvenimu net kai reikia nešti kryžių. Tampame dalimi to, kas peržengia šį gyvenimą ir šį pasaulį, tampame paties Dievo dalimi, turime viltį amžinajame gyvenime ir esame Nugalėtojo pusėje, nors dabar to plika akimi ir nematome. Maitinamės Dangiškąja Duona, o ne žemiškąja. Būtent tai ir perkeičia mūsų gyvenimą, todėl ir mūsų gyvenimo kokybė pasikeičia ir pasikeičiame mes.

Todėl Jėzaus ieškome ne tam, kad prisivalgytume duonos lig soties. Duonos prisivalgome lig soties tik dėl to, kad ieškome Jėzaus.  „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31-33).

Šiandien dėkosiu Jėzui už santykį su Juo ir už parodytą kelią į Dangaus karalystę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad visų pirma rūpinčiausi ieškoti Jėzaus, o ne prisivalgyti duonos lig soties.