Jn 15, 1-8 („Vynmedis ir šakelės“)

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ¹ „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. ² Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.

³ Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. ⁴ Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.

⁵ Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.

⁶ Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

⁷ Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.

⁸ Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“.

Jėzus duoda nuostabų palyginimą apie vynmedį ir šakeles. Mes esame Jo šakelės, kurios negali duodti vaisių be Jėzaus. Esame tik kūriniai ir patys iš savęs neturime nei gyvybės, nei meilės, nei kūrybingumo ir patys iš savęs negalime duoti vaisių. Visa, kuo mes esame ir kas esame, yra iš Dievo. Nuodėmė mus (žmones plačiąja prasme) atskyrė nuo Dievo, todėl mirštame, sudžiūstame kaip šakelės. Galime vytis iliuziją, jog patys esame vynmedžiai ir iš visų jėgų galime stengtis žaliuoti ir duoti vaisius, bet visos pastangos galiausiai nueina perniek.

Tik pasilikdami Jėzuje galime duoti vaisių amžinajam gyvenimui, tik maitindamiesi Juo galime gyventi. Kyla klausimas: kaip pasilikti Jame? Kitoje vietoje Jėzus sako: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51). Kad būtume Jėzaus dalimi, turime tiesiogine žodžio prasme Juo maitintis, valgydami Jo Kūną ir gerdami Jo Kraują, kuriuos Jis teikia per Šventąją Komuniją. O to vaisiai turi būti Jėzaus gyvenimas mumyse, Evangelinis gyvenimas. Valgydami Jo Kūną ir gerdami Jo Kraują tampame Jėzaus dalimi, o Jis mūsų. O tai neatsiejama nuo tapimo Evangelijos žmonėmis. Duoti vaisių - tai gyventi taip, kaip gyveno Jėzus, leisti, kad pats Jėzus gyventų mumyse. Tai meilės, pasiaukojimo, šventumo kelias. Tai nėra lengva, todėl Jėzus ir sako, jog vyninkas kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Tai Dievo malonė, veikianti mūmyse. Tiesa, apvalymas gali būti skausmingas, nes esame priauginę ataugų, kurios mums nenaudingos ir jas reikia išpjauti. Tai mūsų puikybė, egoizmas ir kitos ydos, kurios kaip ūgliai sudygsta mumyse, eikvoja mūsų energiją, bet neduoda vaisių.

Galiausiai Viešpats neatima mūsų laisvos valios ir tik nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ar mes įaugsime į Kristaus Kūną ir duosime vaisių. Jeigu nesutiksime būti apvalyti, liksime priauginę bevaisių ūglių, liksime savotiškais „parazitais“, Vyninkui teks mus išpjauti ir išmesti laukan, kad sužiūtume kaip šakelės.

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad esu Vynmedžio šakele ir galiu duoti vaisių.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad Jis apvalytų mane nuo mano ydų, idant galėčiau duoti dar daugiau vaisių ir Jį pašlovinti.