Jn 14, 27-31

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ²⁷ Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda  pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!

²⁸ Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.  

²⁹ Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę.  

³⁰ Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, ³¹ bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. –

Kelkitės, eikime iš čia!“

Prieš iškeliaudamas į Dangų pas Tėvą, Jėzus ruošia savo mokinius. Jis sako: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda  pasaulis. Kristaus ramybė kyla iš visiško pasitikėjimo Tėvu. Ji ne tokia kaip pasaulio ramybė, kuri yra pseudo ramybė, kuri dažniausiai remiasi  materialia, žmogiška gerove, apsirūpinimu medžiaginėmis gėrybėmis, kitų nuomone, garbe, valdžios troškimu, žmonių įvertinimu, geru vardu žmonių tarpe ir kuri paprastai yra nukreipta į ateitį, o tai reiškia ji nėra reali, o tik įsivaizduojama. Tokia „ramybė“ labai nestabili ir išgaruoja vos tik pasikeitus aplinkybėms. Pasaulis teigia: jeigu tu turėsi tiek ir tiek turto, padarysi tą ar aną, užimsi tokią padėtį visuomenėje, tada būsi apsirūpinęs ir gyvensi ramiai. Tačiau vos tik pasiekiame (jeigu pasiekiame) tuos dalykus, pasaulio ramybė ir vėl pasislenka nuo mūsų į ateitį ir vėl iškelia naujas užduotis ir sukuria iliuziją, kad vos tik jas įvykdę, mes ją pasieksime. Tuo pat metu gyvenimas yra permainingas ir nuolat iškelia kliūčių, pavojų ir vėl liekame prie „sudužusios geldos“, taip ir nepasiekdami tos žadėtosios ramybės.

Kristaus ramybė yra kitokia. Visų pirma ji nesiremia meterialinėmis gėrybėmis ar žmonių nuomone, nežada, kad „gyvensime ramiai“,  kai tik kažką padarysime. Jėzus sako: aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Jis ją duoda čia ir dabar, tai nėra ateities dalykas, tai nėra būsimojo gyvenimo pažadas, kaip kartais gali pasirodyti. Kristaus ramybė neišsisklaido iškilus sunkumams ir gyvenimiškiems pavojams, ji išlieka ir padeda juos įveikti, ji nepasiduoda šio pasaulio audroms, nes ji nėra grindžiama praeinančiais dalykais, tai dvasinė ramybė. Ji padeda jam išlikti nepriklausomu nuo nuolat drumsčiančių gyvenimo srovių. Kristaus ramybės kupini žmonės nesudeda savo vilčių į ateitį, o gyvena dabar. Nes Jo ramybė ir Dangaus Karalystė prasideda čia ir dabar. Duodamas savo ramybę Kristus kviečia pradėti gyventi Dangaus Karalystėje jau dabar ir tas gyvenimas yra amžinas. Mirtis kelia didžiausią baimę besivaikantiems pasaulio ramybės, tuo tarpu tiems, kas turi Kristaus ramybę, mirtis yra tik perėjimas į kitokį būvį, į tobulesnį ir atviresnį Dievui, kur Jo ramybė išsiskleis visoje savo pilnatvėje.  

Šiandien dėkosiu Jėzui už duodamą Jo ramybę.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad gebėčiau priimti Jo ramybę ir gyventi joje čia ir dabar, o nesivaikyčiau pasaulio ramybės.