Mt 23, 1-12 („Veidmainystė“)

¹ Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: ² „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. ³ Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. ⁴ Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. ⁵ Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. ⁶ Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, ⁷ mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'.

⁸ O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai.⁹ Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. ¹⁰ Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. ¹¹ Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. ¹² Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.

Skaitant šią Evangelijos ištrauką norom nenorom mūsų akys krypsta į mūsų kunigus ir Bažnyčios tarnus. Deja ir tarp krikščionių tarnautojų pasitaiko tokių „Rašto aiškintojų“ ir „fariziejų“, kurie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'. Mūsų dienomis, pasakytume, jie mėgsta pasipinigauti, važinėtis brangiais automobiliais, turėti naujausius mobiliuosius telefonus ar kitą techniką. Yra kunigų, kurie nori būti žmonių liaupsinami, perdėm gerbiami, lygiuotis su turtingais verslininkais ar politikais. Pasitaiko ir tokių, kurie nesilaiko celibato pažado ir gyvena „susimetę“ ar net turi vaikų. Deja, žmogaus pažeista prigimtis, nuodėmingumas ir puikybė nesvetima kiekvienam žmogui, tiek kunigui, vienuoliui, tiek ir bet kuriam tikinčiajam. O tuos, kurie tarnauja Dievui, Šėtonas ir jo tarnai puola dar labiau. Ne kiekvienas geba atsispirti tokioms pagundoms. Tokie „pavyzdžiai“ mus liūdina, skaudina ir pykdo. Net atitraukia nuo Bažnyčios, nuo Dievo. Ne kartą teko girdėti žmones sakant: „aš netikiu, nes kunigai yra veidmainiai“, arba „aš neinu išpažinties, nes kunigai yra nusidėjėliai“, arba „man nereikia bažnyčios, nes ten susirinkę melagiai“ ir t.t. Tačiau kaip ir anuomet, Jėzus ir šiandien mums sako: visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.

Per šias Evangelijos eilutes esam Jėzaus raginami nebūti teisėjais, nes atsakomybę už nuodėmes turi kiekvienas nusidėjėlis asmeniškai, o jo teismas yra Dievo reikalas. Svarbu nesielgti kaip jie elgiasi, nes čia slypi ir pagunda pateisinti savo nuodėmingą elgesį: „jeigu jau jie taip daro, tai ir man galima“. Svarbu atsiminti, jog Dievas lieja savo malones ir per nusidėjėlius ir per klystančius, kaip rašė Šv. Augustinas: Dievo malonė, gaunama bažnyčios sakramentais, nepriklauso nuo teikėjo tikėjimo ir dorovingumo. Taigi apleisdami tikėjimą ir jo praktikavimą per sakramentus, negalime pasiteisinti, jog kiti dėl to kalti. Tai mūsų ir tik mūsų pasirinkimas ir asmeninio tikėjimo bei santykio su Dievu klausimas. Jei žmogiškasis silpnumas gali paveikti mūsų tikėjimą Dievu, tai koks gi tas mūsų tikėjimas?

Viešpats nori lieti savo malonę kiekvienam, todėl Jis tai daro nuolat, taip pat ir per savo Bažnyčią, kuri yra šventa, bet sudaryta iš nusidėjėlių, kuriems reikia Dievo gailestingumo.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad Jis, nepaisydamas žmonių silpnybių, lieja savo malones.

Šiandien prašysiu Dievo malonės neteisti kitų ir atsispirti pagundoms.