Lk 9, 28-36 („Atsimainymas“)

²⁸ Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. ²⁹ Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. ³⁰ Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. ³¹ Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

³² Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. ³³ Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. ³⁴ Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. ³⁵ O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ ³⁶ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.

Jėzus yra Dievo Sūnus. Ant Taboro kalno įvyksta nuostabus ir neapsakomas įvykis. Jėzus apsireiškia savo šlovėje, kuri jam priklauso. Mokiniai išvysta tai, ką žadėjo Jėzus prieš kelias dienas:  „Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove. Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“ (Lk 9, 26-27). Petras, Jonas ir Jokūbas pamato Jėzų jo dieviškoje garbėje, o kartu su juo ir šventuosius pranašus. Juos užlieja neapsakomas džiaugsmas, jie trokšta ten pasilikti, o Tėvo balsas iš debesies paliudija Jėzaus išskirtinumą.

Šis stebuklas yra vienas iš kertinių Jėzaus dievystės apreikškimo įvykių kartu su Jėzaus krikštu Jordane. Anuomet taip pat Tėvo balsas paliudijo, jog Jėzus yra Jo mylimasis Sūnus. Ir galiausiai prisikėlimu iš numirusių Velykų rytą. Šie reiškiniai yra labai sunkiai suvokiami žmogaus protui ir jais sunku patikėti, nes jų metu Jėzaus asmenyje susijungia dvi realybės – materialioji, kurioje mes egzistuojame ir dvasinė, kuri yra paslėpta nuo mūsų akių, kuri yra dieviška būtis. Ir jeigu kitus stebuklus, tokius kaip ligonių išgydymą, demonų išvarymą, vandens pavertimą vynu, net ėjimą vandeniu mums priimti lengviau, nes jie yra labiau „žemiški“, „materialūs“, juos taip pat Dievas gali padaryti ir per kitus žmones: pranašus, vėliau – apaštalus ir kitus šventuosius net iki mūsų dienų. O atsimainymas yra galimas tik Dievo Sūnui, tai peržengiantis mūsų tikrovę įvykis, kuris neįmanomas niekam kitam tik Jėzui. Todėl mums ir sunku tai suprasti, nes šiame įvykyje dvasinė tikrovė, Dievo karalystė susiliečia su mūsų įprasta tikrove ir mes, kaip ir apaštalai, sutrinkame ir pasimetame, nusigąstame ir liekame tylėti. Iš to suprantame: Jėzus yra Dievo Sūnus. Be Jėzaus nė vienas žmogus negali „atsimainyti“, supanašėti su savo Kūrėju, be Jėzaus nė vienas žmogus negali prisikelti iš numirusių, ir be Jėzaus nė vienas žmogus negali įeiti į Dangaus karalystę.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad Jo asmenyje materialus pasaulis susivienija su Dieviška tikrove.

Šiandien prašysiu Dievo malonės tikėti tuo, kas peržiangia mano ribotą suvokimą, kad Jėzus iš tiesų yra Dievo Sūnus.