Mt 21, 33-46 („Vynininkai žmogžudžiai“)

³³ „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ³⁴ ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. ³⁵ Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. ³⁶ Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. ³⁷ Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. ³⁸ Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. ³⁹ Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. ⁴⁰ Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ ⁴¹ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“.⁴² Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose:

Akmuo, kurį statytojai atmetė,

tapo kertiniu akmeniu.

Tai Viešpaties padaryta

ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

⁴³ Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. ⁴⁵ Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. ⁴⁶ Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo žmonių, nes tie laikė Jėzų pranašu.

Palyginimas apie nesąžiningus vynininkus mums kalba apie Išrinktosios Dievo tautos, o tiksliau, jos kunigų ir rašto aiškintojų santykį su Dievo karalyste bei pačiu Dievu. Žydų tauta lyg nuomininkai, kuriems buvo patikėtos Dieviškojo apreiškimo paslaptys, ėmė elgtis su jomis savanaudiškai bei savintis Dievo karalystę. Atėjus metui, kuomet Dievas panoro apie ją prabilti ir kitoms tautoms, nes visi žmonės yra Dievo vaikai ir Viešpats nori išganyti visų tautų žmones, levitai, kunigai ir Rašto aiškintojai pradėjo elgtis kaip vynininkai palyginime. Daugelį Dievo siųstų pranašų jie nužudė. Ir atsisakė priimti Dievo siųstą žinią. Jie turėjo savo suvokimą apie išganymą ir Mesijo vaidmenį, jie savinosi Dievo karalystės slėpinius ir užkietino savo širdis. Dėl to jie nepažino Viešpaties atėjimo meto. Jėzus yra tas mylimasis sūnus, kurį Dievas atsiuntė ir kurį jie nužudė.

Vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Tačiau neatsivertė, nesuminkštino savo širdžių ir rengė sąmokslą prieš Jį. O Dievo karalystė yra skirta kitai tautai, ne etniniu pagrindu sudarytai, o tikėjimo ir krikšto pagrindu suburtai aplink Dievą ir Jo siųstąjį mesiją Jėzų. Todėl dabar Dievo tauta – Bažnyčia, plačiai pasklidusi po pasaulį, ji sudaryta iš įvairiausių tautų, rasių ir kalbų žmonių. Ši tauta neturi tėvynės čia žemėje, bet jos Tėvynė yra Dievo karalystė, šios tautos žmonių Tėvas – Dievas ir kiekvienas jos narys yra tos Karalystės paveldėtojas.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad išplėtė Dievo tautos ribas ir aš priklausau jai.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad būčiau vertu Dievo tautos nariu ir darbuočiausi Jo vynuogyne taip, kaip Jam patinka.