Lk 12, 1-7

¹ Tuo tarpu susirinko tūkstančiai žmonių, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės! ² Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. ³ Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų! ⁴ Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. ⁵ Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!

⁶ Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas. ⁷ Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

Gyvename visuomenėje kur baimės ypač gajos. Nuolat esame apsupti įvairiausių neigiamų žinių: karai pasaulyje, ligos, pabėgėliai, teroristai ir panašiai. Kartais tai atrodo tolima ir mūsų neliečia, tačiau ir prie pat mūsų yra dalykų, kurie mus gąsdina, o tiksliau, kuriais esame gąsdinami. Bijome ligų, bijome prarasti darbą, bijome būti atstumti, išjuokti, nesuprasti. Baimių kupiną žmogų lengva valdyti. Kai ko nors bijome, tereikia priminti tą baimę, o tada iškelti sąlygas, kurias išpildę tariamai išvengsime to, ko bijome. Iš to ir korupcija, ir apgaulė, ir kompromisai su sąžine atsiranda. Tačiau tai stumia mus į kitas baimes ir šis ratas niekuomet nesibaigia.

O Jėzus sako, jog esame be galo vertingi ir mylimi Dievo. Todėl nereikia nieko bijoti, o pasitikėti Juo. Net tokia natūrali mirties baimė neturėtų mūsų užvaldyti. Juk ji tik vartai, perėjimas į kitą mūsų būseną, į amžinąją būtį. Todėl verta bijoti to, kas gali įstumti mus į pragarą, kur ta mūsų amžinoji būtis būtų sužlugdyta. Taigi, bijoti reikia nuodėmės, nes tik ji mus atskiria nuo Gyvybės šaltinio, dėl jos mes atsiskiriame nuo Dievo, o be Jo negalime nieko padaryti, o tuo labiau išvengti mirties, amžinosios mirties. Šėtonas puikiai tai žino ir meistriškai manipuliuodamas mūsų baimėmis mus stumia į pragarą.

Nereikia painioti baimių su natūraliu savisaugos instinktu, kuris yra mums pagalba nesusižeisti arba nežūti anksčiau laiko. Čia kalbame apie baimes, kurios mus pavergia, sukausto, įkalina. Iš baimės žmonės dažnai gali padaryti bet ką. Todėl Jėzus sako: nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių. O jeigu žinome, jog pats Dievas mumis rūpinasi, iš tiesų, kodėl turėtume bijoti menkesnių dalykų? Juk tikinčiam ir pasitikinčiam  Dievu žmogui net mirtis yra pergalė, nes ji mūsų nenužudo. Tai nėra lengva, kasdienybėje dažnai sakome: „Dangus dangumi, bet aš turiu išgyventi čia ir dabar“. Tačiau, tereikia išmėginti pasitikėjimą Dievu be baimės ir pamatysime, kad tai mus išlaisvina. O mūsų dienos labai trumpos, palyginus su amžinybe.

Todėl galime kartu su Dovydu tarti:

¹ VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas,

ko turėčiau bijotis?

VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė,

prieš ką turėčiau drebėti?

² Kai nedori žmonės užpuola mane,

norėdami mane suėsti –

jie, mano užpuolikai ir priešai,

klumpa ir žūva.

³ Nors kariuomenė apgultų mane,

mano širdis nebijotų;

nors karas man būtų paskelbtas,

net tada pasitikėčiau.

⁴ Vieno teprašau iš VIEŠPATIES,

tik vieno tenoriu –

gyventi VIEŠPATIES Namuose

per visas savo gyvenimo dienas,

gėrėtis VIEŠPATIES žavumu

ir lankyti jojo Šventyklą.

⁵ Juk vargo dieną jis paslėps mane savo pastogėje,

suteiks man globą savo palapinėje,

užkels mane aukštai ant uolos.

⁶ Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus

ir atnašauju aukas jo palapinėje

su džiaugsmo šauksmais,

giedu giesmę, šlovindamas VIEŠPATĮ.

(Ps 27, 1-6)

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo begalinę meilę ir rūpestį manimi.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad baimės manęs neužvaldytų, o pasitikėčiau Juo iki galo.