Lk 11, 42-46

⁴² „Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti!⁴³ Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse! ⁴⁴ Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja“.

⁴⁵ Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas, tu ir mus įžeidi“. ⁴⁶ Jis atsakė: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate“.

Jėzus mato kiekvieno širdį. Jis griežtas su tais, kurie patys save laiko teisiais ir dėl savo širdžių kietumo nemato savo nuodėmės, o tik mėgaujasi savo pačių susikurtu „šventumu ir teisumu“ bei susirenka „nusipelnytą“ žmonių pagarbą. Tokie žmonės, užėmę Dievo vietą, jaučiasi galintys mokyti ir teisti kitus. Šis pavojus slypi keliaujant tikėjimo kelionę, puikybės pagunda visada šalia. O priešnuodis jai gali būti tik nuolankumas. Tai reiškia realus savęs vertinimas. Visų pirma nurodantis, jog visi esame nusidėjėliai ir stokojame Dievo garbės (plg. Rom 3,23) ir nėra nė vieno teisiojo, tik Jėzus Kristus. Fariziejų ir Įstatymo mokytojų akys buvo lyg migla aptrauktos ir jie nenorėjo matyti savo netobulumo. Jie net jautėsi įžeisti tiesių Jėzaus žodžių. Pakliuvus į puikybės spąstus tikrai nėra lengva pažvelgti į save ar išgirsti kritiką savo atžvilgiu. Tačiau mes galime prašyti Dievo pagalbos, kad leistų mums nuolankiai pamatyti save. Tam reikia laiko ir noro vykdyti ne savo, o Dievo valią.

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad tiesiai pasako apie mano ydas.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad su nuolankumu galėčiau žvelgti į save ir į kitus žmones.