Lk 11, 1-4

¹ Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. ² Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite:

'Tėve, teesie šventas tavo vardas.

Teateinie tavo karalystė.

³ Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien

⁴ ir atleisk mums mūsų kaltes,

nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas.

Ir neleisk mūsų gundyti'“.

Malda turėtų būti mūsų gyvenimo pamatu. Tik maldoje mes galime prisiglausti prie Viešpaties. Maldoje bendraujame su Dievu. Dėkojame Jam, atsiprašome už savo kaltes ir prašome Jo pagalbos. Malda tai bendravimas, tai pokalbis su Dievu. Kai meldžiamės niekuomet neesame vieni, kartu su mumis melžiasi ir Dievo angelai, o Šventoji Dvasia įkvepia mus. Maldoje ne tik mes kalbame Dievui, bet ir Dievas kalba mums, paliečia mus, apkabina. Pradedantys melstis žmonės dažnai sako, jog nemoka melstis. Taip gali būti dėl to, kad iš tiesų nežinome kaip bendrauti su Dievu, juk Jis yra didingas, nuostabus, visagalis ir mums gali būti nedrąsu kreiptis į Jį. Todėl Jėzus savo mokiniams, ir mums visiems, paliko šią maldą, kaip tobulą pavyzdį kaip reikėtų kalbėtis su Dievu, su mūsų Tėvu. Tėve mūsų maldoje sutelpa visas mūsų gyvenimas, joje šloviname Dievą, atsiprašome ir prašome reikalingiausių dalykų. Todėl Tėve mūsų yra pati geriausia ir tobuliausia malda, kurią Bažnyčia naudoja visose apeigose ir svarbiausiuose gyvenimo momentuose. Tėve mūsų kalbame ir Valandų liturgijos maldose, ir švęsdami sakramentus, ir šventindami daiktus, ir laidotuvėse, ir Šventosiose Mišiose. Šia malda galime pradėti ir užbaigti kiekvieną mūsų darbą, kiekvieną mūsų gyvenimo dieną.

Svarbu pastebėti, jog malda nėra magiškas užkeikimas ar formulė. Malda nėra lyg slaptažodis gauti Dievo malonę. Ji taip pat nėra vertės vienetas, lyg pinigėlis įmestas į gėrimų automatą – kuo daugiau įmesime tuo daugiau cukraus gausime. Ne, svarbu atsiminti, kad malda yra pokalbis su Dievu, bendravimas su Tėvu, su Draugu. Svarbiausia meldžiantis yra ne žodžiai, ne jų kiekis, o širdies nusistatymas. Dievas mato mūsų širdis, Jis, mums dar neprašius, žino, ko mums reikia (plg. Mt 6,8). Todėl ir Jėzus paliko mums paprastą maldą, kurią ir kviečia melstis nuolat ir laikyti savo širdis atvertas Dievui.

Šiandien dėkosiu Jėzui už paliktą mums Tėve mūsų maldą.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau melstis atvira širdimi.

Apie Tėve mūsų pagal Mt 6, 7-15 rasite čia.