Mk 6, 7-13; 30-45

                          (už trečiadienį ir ketvirtadienį)

⁷ Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. ⁸ Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – ⁹ tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. ¹⁰ Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. ¹¹ Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. ¹² Jie iškeliavo, ragino atsiversti, ¹³ išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

³⁰ Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. ³¹ O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. ³² Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. ³³ Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

³⁴ Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. ³⁵ Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. ³⁶ Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti“. ³⁷ Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“ ³⁸ Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“. ³⁹ Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. ⁴⁰ Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. ⁴¹ Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. ⁴² Ir visi privalgė iki soties. ⁴³ Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos kąsnelių ir žuvies likučių. ⁴⁴ O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.

⁴⁵ Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones.

Jėzus suteikia valdžią ir galią savo mokiniams. Jie, Jėzaus vardu, išvarinėja demonus ir gydo ligonius. Jie tai daro ne dėl savo pačių nuopelnų, ar ypatingumų, bet iš Dievo malonės. Jų nuopelnas tas, kad jie atsiliepė į Jėzaus kvietimą sekti Juo.

O Jėzaus ieško minios žmonių, jam su mokiniais nėra nei kada pavalgyti ir pailsėti. Vos tik jie išsiruošia į nuošalią vietą, žmonės tai sužinoję, net juos aplenkia. Tačiau nors nuvargęs bei išalkęs, Jėzus neatstumia žmonių, neliepia ateiti rytoj. Evangelistas Morkus mums sako: Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Jėzus mato žmonių pasimetimą, mato jų vargą, dvasinį skurdą. Jie tarsi avys be piemens, tai reiškia pasimetę ir pasiklydę gyvenimo kelyje. Jėzus žino, kad tik Jis gali jiems parodyti kryptį ir kelią į Dievą, Jis pats ir yra tas kelias. Vėliau, Jis paskirs apaštalus, o jie vyskupus būti tais piemenimis, ganytojais, kurie ves žmones šiuo Keliu, kuriuo yra Kristus. Jėzus mato žmonių dvasinį pasimetimą, tačiau kartu su apaštalais nepamiršta ir kūniškų žmonių poreikių. Negana to, Jis per apaštalus ir pamaitina visą minią. „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Viešpats per Bažnyčią pasirūpina savo vaikais, Jis daro stebuklus Bažnyčios narių, ne tik apaštalų ar vyskupų, bet tavo ir mano, rankomis. Viešpačiui gaila žmonių ir Jis mumis rūpinasi. 

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo stebuklus mūsų gyvenime.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad leisčiau Jam naudotis savo rankomis kitų žmonių labui.