Mk 5, 24-34; 6,1-7

Mk 5, 24-34 (už pirmadienį)

²⁴ [Anuo metu paskui Jėzų] sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

²⁵ Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. ²⁶ Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. ²⁷ Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. ²⁸ Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ ²⁹ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. ³⁰ O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ ³¹ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“

³² Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. ³³ Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. ³⁴ O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Mk 6, 1-7 (už antradienį)

¹ Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. ² Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? ³ Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. ⁴ O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. ⁵ Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. ⁶ Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

⁷ Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

Šiandien skaitome dvi ištraukas, kuriose aiškiai priešpastatomas tikėjimas ir netikėjimas. Jėzus gydo ligonius savo Dieviškąja galia. Tačiau yra vienas svarbus veiksnys įtakojantis šiuos stebuklus – tai tikėjimas. Pirmoje pasakojimo dalyje skaitome apie sergančią kraujoplūdžiu moterį, kuri viską išbandė ir niekas jai nepadėjo. Tačiau ji dar turi viltį, ji tiki, kad Jėzaus galia gali ją išgydyti. Ji taip stipriai tiki, kad jai net nereikia paties Jėzaus prisilietimo, bet gana vien tik Jo drabužio. Moteris įsitikinusi, kad jai pakaks ir trupinėlio Jo galios. Taip ir atsitinka, vos tik ji paliečia jo rūbo kraštą – tuoj pasveiksta.

Kita ištrauka mums pasakoja, apie Jėzaus žemiečius, giminaičius, kurie Jį pažįsta nuo vaikystės, kurie atsisako patikėti, kad Jis yra kažkuo ypatingas, net ir girdėdami Jį galingai kalbant ir mokant, žinodami apie Jo daromus stebuklus. Jie tiesiog atsisako patikėti ir uždaro savo širdis. Ir Jėzus ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

Koks gi esminis skirtumas tarp šių dviejų istorijų? Ar tikėjimas įgalina Jėzų daryti stebuklus? Ne, jis daro stebuklus savo Dieviškąja galia, nepaisant (jeigu taip galime pasakyti) tikėjimo. Juk vis dėlto savo tėviškėje Jis keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.  Tai kuo čia dėtas tikėjimas? Tikėjimas yra lyg vartai įleidžiantys Dievo malonę į mūsų gyvenimą. Patikėti arba įtikėti reiškia ištarti Dievui „taip“. Jėzus neperša savęs per prievartą. Jeigu žmonės netiki ir nenori priimti Jo, Jis išeina iš ten ir negali padaryti stebuklų. Negali, ne todėl, kad kažkas neveikia, arba trūksta vieno iš ingredientų – tikėjimo, ne. Negali, nes tai būtų prievarta. Nes žmonės to nenori. Juk ir giminaičiai girdėjo ir matė kas vyksta aplink Jėzų, bet nepaisant to jie pasirinko netikėti. Jėzus gerbia tokį jų pasirinkimą ir negali daryti stebuklų prieš jų valią. Nors neslepia savo nusivylimo ir apmaudo dėl tokio jų pasirinkimo.

Lygiai taip ir mūsų dienomis. Mes galime pasirinkti tikėti ar ne. Ir nuo mūsų pasirinkimo priklauso ar Viešpats galės padaryti stebuklų ir mūsų gyvenime.  

Šiandien dėkosiu Dievui už stebuklus, kuriuos Jis darė ir daro pasaulyje.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau tikėjimu atverti savo širdį.