Jn 13, 21-38 („Įspėjimas apie išdavystę“)

²¹ Tai pasakęs, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ ²² Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą spėliodami, kurį jis turįs omenyje. ²³ Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. ²⁴ Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. ²⁵ Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“²⁶ Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. ²⁷ Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ ²⁸ Nė vienas iš sėdinčių už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. ²⁹ Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams. ³⁰ Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.

³¹ Jam pasišalinus, Jėzus prabilo:

„Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas,

ir Dievas pašlovintas per jį.

³² O jeigu Dievas pašlovintas per jį,

tai Dievas pašlovins jį pas save, –

bematant jį pašlovins“.

³³ „Vaikeliai,

aš jau nebeilgai būsiu su jumis.

Jūs ieškosite manęs,

bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:

kur aš išeinu, jūs negalite eiti...

³⁶ Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“. ³⁷ Petras vėl klausė: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“³⁸ Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“

Jėzus žino kas Jo laukia. Jis žino, kad Jo artimiausi bičiuliai, kuriuos Jis mokė trejus metus, kurie visą laiką buvo su Juo, matė Jo darbus ir išpažino Jį Mesiju, išduos ir išsigins Jo. Apaštalai – tik žmonės, jie nusidėjeliai, jie bijo dėl savo gyvybės, jie silpni. Judas Iskarijotas, vedamas godumo, parduos Jėzų už trisdešimt sidabrinių, Petras iš savo bailumo išsigins Jo, o kiti tiesiog išsilakstys. Jėzus dėl to nusiminęs, tačiau Jis pažįsta žmogišką prigimtį, Jis nepasmerkia, Jis nereikalauja, kad apaštalai būtų antžmogiais ar ypatingais didvyriais, nes ne jų valanda atėjo, o Jėzaus.

Mūsų dienomis pasaulis reikalauja iš krikščionių, kad jie būtų ne tokie kaip visi žmonės, kad nedarytų klaidų ir nenusidėtų. Dažnai galime sutikti priekaištų krikščionims dėl jų netinkamo elgesio. Toks paviršutinis požiūris kartais, deja, tampa netikėjimo pasiteisinimu. Tačiau, kaip ir apaštalai, taip ir šių dienų krikščionys yra žmonės, silpni, kartais bailūs ir nuodėmingi. Juk ir pats Viešpats yra sakęs, jog „ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams“ (plg. Lk 5, 31). Tikėjimas ir sekimas Kristumi yra veiksmažodžiai nurodantys judėjimą, ėjimą iš paskos. Tai kelias, kuriame daug kliūčių ir duobių, ne visi vienodai juo gali eiti, ne visi gali atsikelti suklupę, tačiau visi klumpa, o Jėzus kviečia keltis ir sekti paskui Jį.  

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo kantrybę mūsų silpnumo akivaizdoje.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad suklupęs vėl galėčiau keltis ir sekti Jėzų.