Jn 12, 1-11 („Vaišės Betanijoje“)

¹ Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. ² Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. ³ Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. ⁴ Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: ⁵ „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ ⁶ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. ⁷ O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. ⁸ Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“.

⁹ Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. ¹⁰ Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, ¹¹ nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

Didžiosios savaitės įvykiai prasideda nuo Jėzaus patepimo laidotuvėms. Jėzus su mokiniais lankosi Lozoriaus ir jo seserų Mortos ir Marijos namuose. Ši vieta jau mums žinoma iš ankstesnių pasakojimų, kuomet Marija sėdėdama prie Jėzaus kojų klausėsi Jo, o Morta patarnavo ir priekaištavo seseriai, jog ji jai nepadeda. Tada Jėzus pasakė, kad Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta. Taip pat čia Jėzus padarė vieną iš garsiausių savo stebuklų – prikėlė savo bičiulį Lozorių iš numirusių. Dabar, likus šešioms dienoms iki Velykų, Jėzus ir vėl aplanko savo draugus. Marija, paėmusi brangų aliejų, kuris greičiausiai buvo skirtas patepti mirusio Lozoriaus kūną, tepa juo Jėzaus kojas ir šluosto jas savo plaukais. Tai visiško atsidavimo ir meilės ženklas. O kartu ir Jėzaus patepimas laidotuvėms. Marija greičiausiai dar nesuvokia, kad atėjo Jėzaus kančios laikas. Ji įsitikinusi, kad Jėzus yra Mesijas, Karalius, todėl Jį sutinka kaip karalių – tepdama aliejumi ir parodo visišką atsidavimą Jam, šluostydama Jo kojas savo plaukais.

Priešingai negu Marijos, Judo Iskarijoto širdyje jau įsimetusi abejonė, jis jau pasidavęs godumui ir netiki Jėzumi. Tai, ką jis anksčiau tik mąstydavo širdyje, jis išsako garsiai: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Jis nemano, jog Jėzus vertas tokios brangios pagarbos ir prisidengęs vargšais reiškia savo nepasitenkinimą, pavydą. Artėjanti Judo išdavystė nebuvo tik momentinis jo suklupimas, jo mąstymas jau buvo suterštas neigiamų minčių. Juk kiekviena nuodėmė, kiekvienas didelis blogis prasideda nuo mažų dalykų - nuo minties, nuo žodžių, o vėliau tampa veiksmu.

Tačiau Jėzus žino, kas Jo laukia, jis ir vėl apgina Mariją, kaip ir anuomet, kada ja skundėsi Morta: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.“ Jis taip pat atsako ir į priekaištą apie vargšus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“. Pagunda prisidengti neva svarbesniais gailestingumo darbais egzistuoja ir mūsų dienomis. Dažnai galime išgirsti, jog bažnyčiose per daug brangių daiktų, auksinų liturginių indų ir kitų Dievo garbinimui skirtų dalykų, o juk tiek daug vargšų ir neturtėlių aplink. Tačiau susidūrę su tokiomis mintimis mes galime savęs paklausti: kodėl kyla šis klausimas mano širdyje, ar dėl to, jog man tikrai rūpi vargšai? O galbūt mane apima pavydas dėl savęs? Juk teisingai pasirinktuose prioritetuose Dievas visuomet pirmoje vietoje.  

Šiandien dėkosiu Dievui už Mariją, kuri parodė teisingo prioriteto ir meilės Jėzui pavyzdį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano širdyje negimtų pavydas, o Dievas visuomet būtų pirmoje vietoje.