Jn 13, 1-15 („Jėzus plauna mokiniams kojas“)

¹ Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

² Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, ³ žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, ⁴ Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. ⁵ Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

⁶ Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ ⁷ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. ⁸ Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. ⁹ Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ ¹⁰ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. ¹¹ Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

¹² Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? ¹³ Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. ¹⁴ Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. ¹⁵ Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.

Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės diena. Per šią vakarienę Viešpats įsteigė Eucharistijos, t.y. šv. Mišių slėpinį. Dar vadinamą Dieviškąja Liturgija, žodis liturgija reiškia „bendrą veikimą“, o Dieviškoji ji todėl, kad Eucharistijoje pats Dievas bendrai veikia ir duoda mums savo tikrą Kūną ir Kraują. Ši diena taip pat yra kunigystės sakramento įsteigimo diena, todėl šiandien ypatingai meldžiamės ir dėkojame Dievui už konsekruotus, Jam pašvęstus tarnus – vyskupus, kunigus ir diakonus.

Vakaro Mišiose girdėsime Evangelijos ištrauką apie kojų plovimą. Jėzus mazgoja mokiniams kojas. Tai Jo visiško atsidavimo ir tarnystės ženklas. Mazgoti kojas reiškia visiškai nusižeminti prieš tą, kuriam plauni kojas. Kad numazgotum kojas reikia atsiklaupti prieš kitą. Ir Jėzus palieka tokį meilės pavyzdį. Tas, kuris mazgoja kojas, negali teisti kito dėl jo nešvarių kojų, jis nebaksnoja pirštu į nešvarumus, bet juos nuplauna. Tačiau leistis, kad tau mazgotų kojas taip pat reikalauja nuolankumo. Štai apaštalas Petras sutrinka ir prieštarauja: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Iš vienos pusės jis nesijaučia vertas, kad Viešpats mazgotų jam kojas, bet tame yra ir dalis puikybės, juk kitas prisiliečia prie to, kas mumyse nešvaru, negražu, o gal smirda, ko mes nenorime parodyti kitam. Šis Jėzaus pavyzdys stato Bažnyčios bendruomenę, tik tokiu pagrindu gali burtis Jėzaus mokiniai, kuomet yra abipusis nuolankumas ir pasitikėjimas. Atrodytų paprastame veiksme gimsta išties nepaprastas ryšys – broliška meilė.

Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. Šis Jėzaus priesakas skirtas ne vien tik Didžiojo ketvirtadienio liturgijai, tačiau kiekvienai dienai, tokiu būdu krikščionys turi vienas kitam tarnauti ir nuolankiai vieni kitus priimti. Toks yra krikščioniškos meilės kelias.  

Šiandien dėkosiu Jėzus, kad Jis pasilenkia prie manęs mazgoti man kojų.

Šiandien prašysiu Dievo nuolankumo, kad leisčiausi, jog kitas mazgotų man kojas.