20 Jėzui
sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. 21 Saviškiai,
apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs.
22 Atvykę
iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų
kunigaikščio galia jis išvaro demonus“. 23 O Jėzus, pasivadinęs
juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? 24 Jei
karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. 25 Ir
jei namai suskilę, tie namai neišlieka. 26 Todėl jei šėtonas
sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas.
27 Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo
turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“.
Prieš pradėdamas savo viešąją veiklą Jėzus
gyveno ramų, paprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Nors beveik neturime
Jėzaus jaunystės aprašymų, tik keletą vietų Luko evangelijoje. Galime numanyti,
jog Jėzus buvo niekuo neišsiskiriantis, paprastas, malonus jaunuolis. Ir tik
patys artimiausi – Jo mama Marija, patėvis Juozapas, dar keletas giminių, tokių
kaip teta Elzbieta su vyru kunigu Zachariju ir jų sūnus Jonas žinojo kas yra
Jėzus. Ir štai dabar, staiga, Jėzus ima daryti stebuklus, tampa mokytoju (anuo
metu tai nebuvo labai neįprastas dalykas), Jį sekioja minios žmonių. Ir Jis su
visu šiuo „bagažu“ grįžta namo, kad jie
nebegalėjo nė pavalgyti. O čia dar iš pačios Jeruzalės atseka Rašto
aiškintojai, kitaip tariant ano meto religiniai autoritetai, ir sako, kad Jis
demonų apsėstas, o gal net ir pats yra demonas. Saviškiai t.y. tolimesni giminaičiai ir kaimynai bando Jį sulaikyti
ir sako, kad jis kaip galvos netekęs.
Jiems visiškai nereikia jokių nemalonumų, sumaišties ir viso šito „cirko“. Jie gyvena
savo gyvenimą ir nenori jokių
permainų. Taigi, Jėzus buvo nesuprastas ir nepriimtas savo krašte.
Dažnai taip atsitinka ir šiandien. Tiems
kas atranda asmeninį, artimą ryši su Dievu būna nelengva tuo dalytis su saviškiais. Taip atsitinka todėl, kad
kiti žmonės temato išorinę atsivertimo pusę. Jie mato, kad žmogaus gyvenimas
pasikeitė (ir nesvarbu, kad į geresniąją pusę), jis ėmė kitaip elgtis, atsisakė
kažkokių yprastų dalykų, ėmė kasdien melstis, pradėjo dažnai vaikščioti į
bažnyčią, pasikeitė jo draugų ratas ir panašiai. Ir paprastai žmones tai
gąsdina. Jie mano, kad ir jiems reikės atsisakyti jų įprasto gyvenimo, ir tai
tiesa, reikės atsisakyti senojo nuodėmės gyvenimo ir stengtis gyventi kitaip,
tačiau jie namato esminio dalyko – susitikimas su Dievu žmogų keičia iš vidaus,
jis tampa nauju žmogumi, kitu žmogumi, apsivelka Kristumi. Ir šio vidinio
pokyčio pasekoje keičiasi ir visi mūsų išvardyti išoriniai dalykai. Ir dėl to
tai nėra taip skausminga kaip gali pasirodyti žiūrint iš šono, atvirkščiai –
tai išlaisvina ir teikia džiaugsmo. Dar daugiau – Kristus niekada tiesiog
neatima dalykų iš žmogaus, Jis perkeičia tai į kažką didingesnio ir svarbesnio,
kaip kad atsitiko apaštalams – iš paprastų žvejų, Kristus juos padarė žmonių
žvejais.
Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad keičia
mano gyvenimą į geresnį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, suprasti,
kad atsisakyti su Kristumi, reiškia
gauti šimteriopai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą