Jn 17, 11-19 („Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda“ II d.)

(Jėzus meldėsi:) ¹¹ „Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes.

¹² Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas.

¹³ Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę.

¹⁴ Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.

¹⁵ Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.

¹⁶ Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.

¹⁷ Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.

¹⁸ Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį.

¹⁹ Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“.

Kristus meldžiasi už savo žmones, kurie lieka pasaulyje, nors, kaip ir Jis pats, nėra iš pasaulio. Krikštu kiekvienas tikintysis yra perkeičiamas ir pašventinamas. Krikšto metu senasis žmogus miršta pasauliui ir atgimsta iš naujo, atgimsta iš Šventosios Dvasios (plg.: Jn 3, 1-8). Todėl krikščionys jau nebėra iš pasaulio, tačiau pasilieka pasaulyje, kad būtų „pasaulio šviesa ir žemės druska“ (Mt 5, 13-15). O Šventoji Dvasia yra toji Tiesa ateinanti iš Tėvo, kuria mus pašventina Kristus.

Viešpats meldžiasi, kad Tėvas apsaugotų mus nuo piktojo, nes žino, jog jo puolimas ir pagundos nesiliaus. O žmogus lengvai gali prarasti tikėjimą ir malonę, nusigręžti nuo pašventinimo tiesa. Juk tiek daug pakrikštytų, tačiau tik maža dalis iš tiesų gyvena vienybėje su Dievu, pasaulio vargai ir rūpesčiai, pagundos ir malonumai atitraukia žmogų ir užgesina jame Dvasią. „Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22,14).

Šiandien dėkosiu Dievui, jog krikštu atgimdė mane iš naujo.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad apasaugotų nuo piktojo puolimo ir išlaikytų mane „pasaulio šviesa ir žemės druska“.