Jn 16, 20-23

(Jėzus kalbėjo savo mokiniams:) ²⁰ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. ²¹ Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus. ²² Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. ²³ Tą dieną jūs mane nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs“.

Jėzus kalba apie laiką, kuriame mes gyvename. Apie laiką iki Jo antrojo atėjimo. Kuomet atrodo, jog Jis išėjo ir Jo nėra. Pasaulio dvasia karaliauja, o Jėzaus mokiniai liūdi. Taip buvo apaštalų persekiojimo laikais, taip yra šiandien, kuomet krikščionys tebėra persekiojami Rytų šalyse, taip yra ir mūsų aplinkoje, kur tikrasis sekimas Kristumi yra pajuokiamas, o viešpatauja nuodėmė. Tačiau Viešpats sako, jog tai laikina, kaip gimdymo kančios nesitęsia amžinai, taip ir šis liūdesys nesitęs amžinai. Kai Jėzus sugrįš savo garbėje, užmiršime savo liūdesį ir net neklausinėsime apie jį, nes patirsime didžiulį džiaugsmą ir užmiršime savo kančias. O kol tai įvyks, gyvename lyg keliauninkai, patirdami kelionės nepatogumus, tačiau dar nepasiekę savo kelionės tikslo. Tačiau Viešpats siunčia mums savo Šventąją Dvasią – Guodėją, kuri mus paguodžia ir padeda eiti toliau.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo paguodą žemiškame liūdesyje.

Šiandien prašysiu Dievo malonės su viltimi priimti išbandymus ir gyvenimišką liūdesį.