Lk 9, 57-62

⁵⁷ Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ ⁵⁸ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. ⁵⁹ Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. ⁶⁰ Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ ⁶¹ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. ⁶² Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.

Sekti Jėzumi nėra lengva ir paprasta užduotis. Štai Jėzus apie save sako: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Čia Jis kalba ne tik apie savo realią gyvenimo neturte padėtį, tačiau ir apie tai, kad šiame pasaulyje visi esame pakeleiviai.  Mūsų gyvenimas - tai kelionė į Tėvo namus, o tas, kas prisiriša prie to, ką turi žemėje - namus, tėvus, artimuosius ar kitus materialius turtus - nėra laisvas sekti paskui Kristų į Dangiškuosius namus. Pats žodis prisirišimas labai tiksliai nusako šią būseną. Žmogus pats save prie kažko „pririša“, o pririštas negali niekur eiti. Jėzus kviečia laisvei. Turėjimas,  o mūsų laikais - besaikis vartojimas - mus įkalina. Todėl mums ne tik sunku būna sekti Jį, bet pati mintis apie tai, kad reikia kažko atsisakyti, mus be galo gąsdina, verčia jaustis nesaugiai. Tai kartu ir pasitikėjimo Dievu trūkumas. Juk visa, ką mes turime, visa, kuo naudojamės, net visi mūsų mylimi žmonės yra Dievo dovana mums.  Jis yra visa ko pradžia, šaltinis, Jis taip pat yra ir visa ko tikslas ir galutinis siekimas. Jėzaus žodžiai dažnai yra paradoksalūs ir šioje ištraukoje tai galime pastebėti. Tik išdrįsę visko atsisakyti ir sekti Juo, mes gauname žymiai daugiau. Vietoje kūrinių – patį Kūrėją.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo parodytą tikrosios laisvės pavyzdį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano širdis būtų laisva sekti Jį.