Mk 14, 3-9

       3Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. ⁴ Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?! ⁵ Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį. ⁶ Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. ⁷ Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. ⁸ Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. ⁹ Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“. 

        

     Šioje ištraukoje, kitaip negu kitose paralelinėse vietose, neminimi dalyvių vardai. Nei moters, kuri patepė aliejumi Jėzaus galvą, nei tų, kurie murmėjo prieš ją. Todėl galime skaityti šią ištrauką galvodami apie save. Žinoma, žinodami, ką Jėzus dėl mūsų padarė, ir tikėdami Jį esant Mesiją, šiandien greičiausiai norėtume ir mes Jam patepti galvą brangiuoju aliejumi ir taip išreikšti savo dėkingumą bei pagarbą. Moteris, kuri tai padarė, žengė tokį tikėjimo žingsnį dar iki Jėzaus mirties ir prisikėlimo, o tai buvo dar drąsiau, nes daugelis laikė Jėzų tik eiliniu mokytoju. Todėl ir atsirado tokių „teisuolių“, kurie ėmėsi ją teisti, prisidengdami neva savo noru daryti gerus darbus – padėti vargšams. O iš tiesų už to slėpėsi jų pavydas ir puikybė. Juk jie nepadarė jokio pagarbos ženklo Jėzui, juk jie net neturėjo prabangaus aliejaus ir galiausiai jie savo „noru padėti vargšams“ jautėsi teisesni ir geresni už tą moterį. Tai taip žmogiška, puolusio žmogaus kontekste. Nuo pat nuopolio žmogus stengiasi atrodyti geresnis žemindamas kitą, baksnodamas į jo klaidas ir dėl savo nykumo ir nuodėmių kaltindamas kitą žmogų ar net patį Dievą. Dažnai iškeldamas savo pseudo gerumą ir teisumą aukščiau kitų ir padarydamas jį gėrio matu. Tai labai lengva pastebėti ir šiandien paskaičius straipsnius populiariojoje žiniasklaidoje, paklausius žmonių kalbų. Ypač iškeliant kitų klaidas ir nelaimes kalbame apie tai iš aukšto, pasimėgaudami, jog tai atsitiko ne mums ir naiviai galvodami, kad patys neklystame ir mums neatsitiks nieko panašaus. Vedami „geriausių ketinimų“ galime sutrypti kitą žmogų ir jo gyvenimą į dulkes. Tačiau Dievas mato žmogaus širdį, mato ne tai, ką mes norime parodyti ir pademonstruoti apgaudami save ir kitus, Jis mato mūsų tikrąją padėtį. Ir Jis vienintelis iš tiesų gali mus teisti, nes tik Jis yra be nuodėmės. Ir galiausiai daugelis nustebs, kuomet jų pačių sau suteiktas teisumas, taps jiems suklupimo akmeniu Dievo teisme. Pats Viešpats apie tai pasakoja palyginimu, skirtu žydams, bet labai tinkančiu ir visiems save krikščionimis vadinantiems, bet negyvenantiems Evangelija: „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!'“ (Lk 13,25-27). Ir toliau Viešpats tęsia: „Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“ (Lk 13,29-30). Kitaip tariant, tų, kurių nesitikime ten išvysti, tų, kuriuos mūsų žmogiška logika nori nuteisti ir pasmerkti. Tačiau Dievas mato širdis ir žino kiekvieną mintį. Todėl ir mes turime ne žiūrėti, ką daro kiti ir iškelti savo teisumą, bet gyventi remiantis apaštalo Pauliaus žodžiais: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4,32).

          Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo gailestingumą, net kai aš būnu negailestingas.

       Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mokėčiau ne teisti kitus, o gyventi mylėdamas artimą ir būti malonus, gailestingas ir atlaidus.