Mt 5,38-42

(Jėzus kalbėjo:) ³⁸ „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. ³⁹ O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. ⁴⁰ Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. ⁴¹ Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. ⁴² Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

            Jėzaus meilė mums nesuvokiama, lygiai kaip ir Jo nurodymas mylėti. Mylėti tuos, kuriuos mylėti sunkiausia. Čia jis nekalba apie švelnius ir malonius jausmus. Meilė – tai visų pirma apsisprendimas. Tai apsisprendimas pasiaukoti, nusileisti, peržengti save, savo išdidumą, nugalėti puikybę. Kai mąstome apie priešų meilę, dažnai galvojame, jog priešai - tai tie, kurie ateina mūsų užpulti su ginklu ar kurie iš esmės mums linki blogo. Tačiau dažnai (o gal dažniausiai) susipriešiname su savo artimiausiais žmonėmis. Su tais, kurie yra šalia. Kuomet iškeliame savo valią, savo poreikius, save pačius virš kitų, tampame priešais. Būti „už“ kažką - tai sekti paskui, tai leisti kitą į priekį, o būti „prieš“ -  tai išstumti save, pastoti kažkam kelią. Meilė - tai vertinti kito žmogaus poreikius, atsižvelgti į kitą žmogų. Meilė - tai visų pirma susitaikyti su tuo, jog ne aš esu svarbesnis. Meilė nesupriešina, o sutaiko. Priešų meilė naikina priešus ir kuria draugus. Jėzus mums sako: „jus aš draugais vadinu“ (Jn 15,15). Nuo mano pasirinkimo priklauso, ar turiu priešų.

           

            Šiandien prašysiu Dievo malonės mylėti ir iškelti savo artimųjų poreikius virš savųjų, šiandien renkuosi mylėti priešus.

             Šiandien dėkosiu Dievui už Jo meilę mums, net kai priešinamės Jo valiai.