Mt 10,34-11,1

³⁴ „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. ³⁵ Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. ³⁶ Žmogaus namiškiai taps jam priešais.

³⁷ Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. ³⁸ Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. ³⁹ Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“.

⁴⁰ „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. ⁴¹ Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.⁴² Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“.

¹ Baigęs nurodymus dvylikai mokinių, Jėzus iškeliavo mokyti ir skelbti [Evangelijos] kituose miestuose.

Radikalūs Jėzaus žodžiai, mūsų ausims gal net žiaurūs. Ką reiškia, kad Jis atėjo mūsų suskaldyti, nešti kalavijo? Ir kaip nevertas Jo tas, kas myli tėvą ar motiną?

Į šią situaciją galime šį kartą pažvelgti iš dviejų taškų.

Pirmasis, su kuriuo susiduria tikintieji, tai kalavijas. Tikintysis persismelkia Šventąja Dvasia, kuriai yra priešiška pasaulio dvasia. Krikščionio gyvenimo būdas pasikeičia, jis nebeatitinka nusistovėjusių normų, kurios yra patogios gyventi ir išgyventi. Dažniausiai šios normos neigia nuodėmę, pateisina savanaudiškus veiksmus, godumą ir t.t. Mūsų aplinka, skirtingai negu Jėzaus laikais, jau suformuota krikščionybės įtakoje. Jau visuomenėje, nors ir paviršutiniškai, užčiuopiamos krikščioniškos šaknys. Tačiau ir šiandien krikščionys dėl savo pozicijų yra nemėgiami, nes nepalaiko iš esmės vyraujančios nuodėmingos pasaulio dvasios. Lengviausia tai pastebėti kuomet viešumoje diskutuojama abortų, gyvybės, moralės klausimais. O šeimose, kur ne visi yra nuoširdžiai tikintys, tai sukelia kivirčus ir „kalaviją“. Juk nemaža situacijų, kai šeimos nariai tiesiog juokiasi iš tų kurie, pavyzdžiui, sekmadienį eina į bažnyčią. 

Antrasis būtų lingvistinis: kokius žodžius naudoja evangelistas ir kokią prasmę jie turėjo jo aplinkoje? 37 eilutėje panaudotas žodis meilė yra ne aukščiausio lygio meilė, kuri yra Dievo ir artimo pasiaukojanti meilė, tai būtų graikų kalboje agapan. Šioje ištraukoje panaudotas žodis yra philein, o juo dažnai nusakomas savanaudiškas prisirišimas. Kai egoistiškai mylime savo artimuosius, nesuteikdami jiems laisvės,  tuo pačiu ir patys pasidarome priklausomi nuo jų. Kai stengiamės bet kokia kaina įtikti, patikti ir būti reikalingi.

Taigi, šiandien Jėzus kalba apie prioritetus mūsų sąmonėje ir širdyje, kurie papildo vieni kitus. Visų pirma Jis pabrėžia, jog pagrindinė ir pirma vieta mūsų gyvenime priklauso Dievui. Jeigu Dievas yra pirmoje vietoje, tuomet tai gali kelti įtampų kituose, netvarkinguose santykiuose, tačiau vėl gi, kai labiausiai mylime Dievą, mums nebereikia netvarkingos meilės, egoistiško palinkimo į kitus žmones. Mes galime juos paleisti ir tokiu būdu ir patys tampame laisvi ir suteikiame laisvę savo artimiesiems. Būtent tai ir yra ta tikroji nesavanaudiška meilė. Dievas mus myli būtent tokia Meile, paliekančia visiškai laisvą valią.

Šiandien dėkosiu Dievui už meilę, kuria Jis mane myli.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad išmokčiau nesavanaudiška meile mylėti pirmoje vietoje Dievą, o po to savo artimuosius.