Lk 7, 31-35

[Viešpats kalbėjo:] ³¹ „Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? ³² Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems: 'Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte'.

³³ Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: 'Jis demono apsėstas'. ³⁴ Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: 'Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis'. ³⁵ Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.

Šiandien Jėzus kalba apie žmonių nusiteikimą. Žmogui, kuris nenori nieko keisti, kurio nuomonė jam pačiam yra teisingiausia, kuris turi savo išankstines nuostatas niekas neįtinka. Štai Jonas Krikštytojas – Dievo žmogus, pranašas, asketas, griežtas sau ir kitiems, nuolat pasninkaujantis, negeriantis vyno, gyvenantis dykumoje; ir Jėzus – taip pat Dievo žmogus, Mesijas, darantis gera, švelnus nusidėjėliams, gydantis ligonius, priimantis ir bendraujantis su vaikais ir moterimis, valgantis ir geriantis su visais už stalo. Atrodytų dvi priešingybės. Tačiau taip nėra. Žinoma jie skirtingi, skirtingi ne tik savo gyvenimo būdu, bet ir savo pašaukimu bei pačia prigimtimi, Jėzus daug viršesnis už Joną, tą ir pats Jonas praneša sutikęs Jėzų. Bet yra vienas juos vienijantis ir pats svarbiausias veiksnys – jie abu skelbia Dievo žodį, besiartinančią Dangaus Karalystę ir daro Dievo darbus. Jie abu yra Dievo žmonės. Todėl akivaizdu, jog tiems kam jie neįtiko, iš tiesų neįtiko ne jų gyvenimo būdas, nes kaip Jėzus ir nusako, jie yra gan skirtingi, todėl pasirinkti yra iš ko. Bet iš esmės tai kartai nereikalinga buvo Dievo žinia apie atsivertimą ir išgelbėjimą.

Ar taip buvo tik anai kartai? Deja ne, šie žodžiai tinka kiekvienai kartai ir tik maža bet kokios kartos žmonių dalis priima Evangelijos žinią (čia nekalbame apie mases pakrikštytųjų, bet apie sąmoningą apsisprendimą). O didžioji dalis išgirdusių, bet nepriėmusių kvietimo sekti Kristų randa pasiteisinimų: „netiko anas kunigas, nes buvo girtuoklis“, „kitas kunigas per daug griežtas ir tik pasninkauja“, „dar kitas per daug linksmas“, „o anas visada susiraukęs“, „nebuvau sekmadienį nes bažnyčioje šalta“, „vasarą neinu į bažnyčią, nes karšta“, „nemoku melstis“, „jie ten per daug meldžiasi“, „man sekmadienis išeiginė, tai neinu į bažnyčią“, „darbo dienom aš dirbu, tai neinu į bažnyčią“ ir t.t. Ar galime nuoširdžiai sau pasakyti, jog mano pasiteisinimai yra tikrai tos tikrosios priežastys dėl kurių nepraktikuoju tikėjimo? O gal, vis dėl to, derėtų pabandyti išeiti iš savo komforto zonos ir bandyti kažką keisti savo gyvenime? Šie pavyzdžiai labiausiai apie ėjimą į bažnyčią, nes tai akivaizdžiausia priklausymo Dievo tautai išraiška. Tačiau iš tiesų gyventi Evangelija yra daug daugiau ir sudėtingiau negu tik eiti į bažnyčią. Esmė juk ne tame. Tačiau jei mes randame, pripažinkime, prastų pasiteisinimų, kad nepadarytume tokio paprasto dalyko, tai ar galėsime padaryti dėl Evangelijos ir dėl Kristaus kažką daugiau? Žinoma, ne darbais esame išgelbėti, o tikėjimu į Kristų ir Jo išganingą Kančią bei Prisikėlimą. Tačiau, jeigu mes niekaip neatsiliepiame, mūsų tikėjimas neturi jokios išorinės išraiškos, jis yra miręs. Pabaigai kviečiu paskaityti ką šventasis apaštalas Jokūbas apie tai rašo:

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?!

Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. /.../

Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.“  (Jok 2, 14-17;26)

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę laisvai reikšti savo tikėjimą ir gauti Dievo malonės dovanas per Bažnyčią.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad turėčiau jėgų palaikyti savo tikėjimą veiksmu ir gerais darbais.

Lk 6, 31-45

[Viešpats kalbėjo:]  ³¹ „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. ³² Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. ³³ Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. ³⁴ Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. ³⁵ Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“.

³⁶ „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. ³⁷ Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. ³⁸ Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.

³⁹ Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.

⁴³ Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“.

Šiandien skaitome gan nemažą Viešpaties Jėzaus patarimų sąrašą. Ir tikrai verta juos įsidėmėti, o gal ir atskirai išsirašyti, kad nuolat galėtume pasikartoti ar pasitikrinti. Čia pasakyti Jėzaus žodžiai labai svarbūs mūsų amžinajam gyvenimui. Visų pirma, būti tik geru žmogumi nepakanka. Jėzus nusako ką daro šio pasaulio geri žmonės: jie myli tuos, kurie juos myli; daro gera tiems, kurie jiems gera daro; skolina tiems iš kurių tikisi skolą atgauti. Šis sąrašas nėra baigtinis. Tiesiog apsidairykime aplinkui ir sutiksime daugybę tokių gerų žmonių. Dar galime pridurti, kad geri žmonės ir nedaro nieko blogo. Na, bent jau tokio akivaizdaus ir visuotinai nepriimtino, jie nieko nenužudė ir tiesiogiai nepavogė (jei kažką ir pasisavino aplinkiniu keliu, nesiskaito 😊).

Tačiau to neužtenka, kad būtum krikščionis. To neužtenka, kad įeitum į Dangaus Karalystę. Kristus reikalauja, kad Jo mokiniai būtų ne tik geri, bet būtų šventi. O tam reikia mylėti savo priešus, daryti gera ir skolinti nieko nesitikint atgauti. Tada būsime ne tik geri žmonės, bet Aukščiausiojo vaikais. Bet tada turėsime kilti dar aukščiau. Ir čia Viešpats atskleidžia tas nuodėmes, dėl kurių šiaip geri žmonės, vis dėl to yra nusidėjėliai, ir kurių turi atsisakyti tie, kurie tikisi įeiti į Dangaus Karalystę: kito teisimas. Kai jaučiamės esą geri žmonės pagal šio pasaulio matmenis, neišvengiame puikybės, kuri yra visų nuodėmių motina. Puikuojamės savo gerumu ir teisiame tuos, kurie yra ne tokie geri arba mažiau geri negu mes. Priešnuodis teisimui yra gailestingumas. Ir Viešpats mus perspėdamas, duoda receptą: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“. Ir šiame Viešpaties perspėjime nėra nei grasinimo, nei rėmų. Jis nurodo, kad mes patys nulemsime savo amžinąją ateitį. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Eik ir daryk, ir būsi Danguje. Deja, tai nėra taip paprasta.

Ir čia Jėzus pasako palyginimą, kuris daug ką paaiškina. Kas gi tie aklieji? O kas tas Mokytojas? Aklieji esame visi mes. Ir vos tik norime vieni kitus kažkur vesti ir vadovauti, tuoj įkrentame į duobę. Nes nė vieno nėra be nuodėmės. Todėl, visų pirma, turime stengtis pamatyti savo trūkumus, nuodėmes ir ydas, rąstus savo akyse, o vėliau (iš tiesų, tai niekada) ir krislelius brolių akyse. O Mokytojas yra vienintelis, kuris be ydos ir be nuodėmės, tai pats Viešpats Jėzus. Tik Juo galime sekti ir iš Jo mokytis. Ir jeigu pasiseka tapti panašiu į Jį, tuomet tampame kitiems pavyzdžiu. Tokiais pavyzdžiais mums yra šventieji. Ne būtinai tik tie, kurie jau yra Danguje (mirę ir paskelbti Bažnyčios šventaisiais), bet ir tie kurie dar gyvendami žemėje geba priartėti savo gyvenimu prie Kristaus. Mes juos atpažįstame iš jų gyvenimo vaisių ir galime iš jų mokytis.

Todėl nė vienas negali sakyti: sek manimi, aš parodysiu tau kaip gyventi ir išimsiu iš tavo akies krislą. Bet kiekvienas privalo išsiimti iš savo akies rąstą ir sekti Kristumi, o kitiems rodyti į Kristų savo gyvenimu.

Šiandien dėkosiu Dievui už nepaprastai gilią ir brangią pamoką, ir parodytą kelią pas Jį.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad išmokčiau gyventi ne teisdamas, bet atleisdamas, ir sekčiau Kristumi.

Lk 6, 24-30

[Viešpats kalbėjo:] ²⁴ „Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą.

²⁵ Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. ²⁶ Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“.

²⁷ „Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. ²⁸ Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. ²⁹ Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. ³⁰ Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė.

                      Sunkūs šiandien Viešpaties žodžiai. Bet Jis niekada ir nežadėjo lengvo ir saldaus gyvenimo. Ne vieną kartą Evangelijoje Jėzus kalba apie užmokestį. Jis ragina krauti lobį ne šiame pasaulyje, bet Danguje. Nes šio pasaulio turtai yra visiška priešingybė Dangaus karalystės lobiui. Čia kalbame ne tik apie materialines gėrybes, bet ir apie visokeriopą savo ego, savo puikybės, įgeidžių ir aistrų patenkinimą. Čia kalbame apie tuos, kurie persisotinę visko, nepastebi vargšo šalia savęs (o tiksliau nenori pastebėti, o pastebėję iš savo aukštybės dar jį ir paniekina). Mūsų laikais galime kalbėti ir apie tuos turtuolius, kurių turtų kaina yra visos mūsų planetos nuniokojimas. Tai ne tik tas mažas pasaulio galingųjų procentas, bet ir kiekvienas iš mūsų, kuris reikia ar nereikia tenkina besaikį ir beprasmį, dirbtinai sukeltą savo norą vartoti.

                      Kas yra tie besijuokiantys? Ar juokas jau yra blogai? Jokių būdu. Viešpats nekalba apie linksmą juoką, kurį sukelia draugų bendravimas, vaikų klegėjimas ar malonus pajuokavimas, geras anekdotas. Čia turime mąstyti apie juoką, o tiksliau –pajuoką, kuomet pašiepiame vargstantį, ligonį ar „mažiau sėkmingą“ žmogų. Apie juokimąsi iš šventų dalykų. Apie linksmybes, kada reikia verkti dėl savo ir kitų nuodėmės.

                      Ir galiausiai vargas visų giriamiems šio pasaulio dievukams, arba bet kuriam iš mūsų kuomet įsispraudžiame į kitų sugalvotus rėmus ir pritariame net nuodėmei ar neteisybei vardan pagyrimo, o gal ir vardan ramaus gyvenimo. Kuomet tylime kai viešai yra trypiama moralė, priimami gyvybei priešingi įstatymai ir daugelis kitų dalykų. Vargas kuomet esame giriami dėl pataikavimo kitų nuomonei, nors ir skleidžiančiai melą.

                      Ir visa tai vainikuoja Viešpaties kreipimąsi į tuos, kurie klauso, ne tik girdi, bet klauso Dievo žodžio, o tai reiškia ir jį vykdo. Viešpats leidžia suprasti, kad lengva nebus, jei plauksime prieš srovę, būsime nemylimi, negerbiami ir nekenčiami, gal net mušami ar apiplėšiami. Tačiau, nereikia nusiminti, o priimti tai ir laiminti tuos, kurie keikia, bei melstis už tuos kurie niekina. Atiduoti, jei reikia ir savo žemiškąjį turtą, nes jis laikinas. O to kas amžina niekas negali iš mūsų atimti. Ir šis suvokimas tetampa mums varančiąją jėga. Nes mūsų lobis yra Danguje, o „kur tavo lobis ten ir tavo širdis“ (Mt 6,21).   

                     

                         Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu krautis lobį Danguje.

                      Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nebijočiau būti neturtingas ir stovėčiau už tiesą šiame pasaulyje.